Kristina.magic

What looks like a weirdly crooked panda sniffing the ground, is actually… a leg of a giant anteater! Look closer, and you’ll see its thin snout, tiny eye and one ear right above an astonishing panda-like leg. The illusion is caused by the colors of the anteater’s fur, as its black and white coat forms what looks like panda’s eyes, ears and a nose.

What you don’t see are the large claws on each of their paws, which are curled when the anteater walks, and are used while digging through the anthill. Having no teeth, they eat by flicking their tongue up to 160 times per minute, and that way eat as many as 30 000 ants a day!

The giant anteaters are the largest ones of the four anteater species, and can be found in different habitats, such as rainforests or grasslands. Unfortunately, the mammal is classified as “vulnerable” by the International Union for Conservation of Nature (IUCN). That’s gotta be one of our favorite animals as of now!

Image credits: zimbio.com

Image credits: readtiger.com

Image credits: dinosaurpalaeo.wordpress.com

Image credits: northrup.org

Image credits: sonic-fancharacter.deviantart.com

Image credits: sftrajan (via)

Giant Anteater’s Legs Look Like Pandas originally appeared on Bored Panda on August 20, 2013.

1. 20 Amazing Examples of Owl Camouflage
2. Giant Clothespin Sculpture
3. Breathtaking Murmurations of Starlings
4. 15 Proofs That Cats Are Liquids

Gyvenimo džiaugsmas arba geras gyvenimas susideda iš labai mažų ir, regis, nereikšmingų dalykų.

Man vienas iš tokių dalykų – karštas tekantis vanduo. Visą savo gyvenimą, išskyrus pirmuosius metus, kurių neprisimenu, tai nelabai žinau, kaip ten buvo, gyvenau namuose su neribojamai tekančiu karštu vandeniu. Ir vis tiek man tai netapo savaime suprantamu dalyku. Kaskart, kai stoviu po tekančiu karštu vandeniu – nesvarbu, kiek kartų per dieną – visad pirma mintis būna apie tai, kooooks nesvieeeeetiškas maloooonuuuumas. Nuo to malonumo protas išsišiepęs nutyla ir nesikišdamas leidžia išgirsti tikrų gerų dalykų. Tai va, stovėjau po tuo vandeniu ir pajaučiau: kalėdinis SWAPAS. Ir nieko čia nepadarysi, kas ne proto sugalvota, tas turi būti daroma.

Kaip ir kas, dar nepajaučiau, nors apie porų pasidalijimą šiokį tokį užmanymą turiu! Gali dalyvauti ir vyrai, jei ką. Gali dalyvauti ir nerankdarbiaujantys žmonės. Tarp kitko, meduolių, sausainių ar kitų gėrių kepimas – labai tinkamas rankdarbis…jei ką :)) Visad būnu už tai, kad dovaną galima ir pirkti, svarbu su meile tai daryti, jei su meile rankdarbis nesidaro :) Niekam nereikia to išstenėto išsunkėto per prievartą padaryto rankų darbo. Pats savaime tas rankų darbas nėra jokia vertybė.

Taigi, visi, kas tik nori, pasisakykit iki rugsėjo vidurio. Galit čia komentarą rašyti, galit laišką siųsti, jei žinote, kur, galite gatvėje sutikę pasakyti, ar dar kaip nors.

Jei impulsyviai pasisakysit, kad norit, o paskui persigalvosite, nieko tokio, kol poros nepaskirstytos, visad galima iškristi. Kaip visad, svarbiausia – lengvumas, džiaugsmas, meilė, atsipalaidavimas, dalijimasis, buvimas.

Na ką, iki, sakau :)

P.S. Dar pagalvojau, kad reikia nepamiršti, kad niekam nereikia tų perteklinių daiktų, tai dovanodami stenkimės žmogaus be reikalo neapkrauti :)

Pas mus žmogus atvažiavo dviračiu, kurio vardas VĖJŠ. Žmogus iš Honkongo, jis save vadina Emuu (nes jie jau žino, kad mes jų vardų nemokam išdainuoti, tai susigalvoja ką nors paprasto), o padėvėtą dviratį nusipirko Rygoje. Paprašė kažkokios latvės moteriškės sugalvoti jam vardą. Dviračiui tam. ir dabar tas dviratis Vėjš. Man labai graži priežastis, dėl ko jis nusprendė keliauti po mūsų šalis. Jis perskaitė savo honkonginiame laikraštyje apie žmones, kurie vieną dieną sustojo į eilę, susikibę rankomis, ir taip nuo Vilniaus iki Talino, išrekšdami savo vienybę. Jis labai norėjo pamatyti tų tautų žmones. Todėl atskrido į Rygą, nusipirko dviratį, kurį pavadino VĖJŠ, ir atvažiavo į Joniškį.

Emuu, aš jam sakau, gal nori ką nors išvirti? Nesvarbu, kad jis atvažiavo į ypatingų tautų ypatingus žmones pažiūrėt, aš vistiek virtienių korespondentė. Jis paklausė, ar turime bulvių,morkų ir pomidorų. Turime darže! Einam mes su Emuu į daržą, ir jis baisiausiai apstulbęs žiūri, kaip aš išraunu morką. “Tai taip auga morkos!? Kaip nuostabu! O čia bulvės? Oi kaip gražu! Oi kaip įdomu! Niekada nebuvau matęs, kaip auga!” Išsitraukė fotoaparatą ir nufotografavo. Paskui išėjo pasivaikščioti po Joniškį ir grįžo su visokiais pirkiniais. Pasakė, kad virs sriubą. “Ją reikia virti dvi valandas”,- pasakė.

Įdėjo į puodą visą gabalą kiaulienos, sujaustytas bulves ir morkas, užpylė vandeniu ir pakūrė virti. Kol virė, sėdėjo kieme prie stalo ir dirbo. Emuu kasdien nupiešia po vieną piešinuką Honkongo laikraščiui. Būtinai kasdien po vieną, ir todėl jam būtinas internetas, kad galėtų nusiųsti ką nupiešęs. Todėl tik atvažiavęs į Lietuvą, pasirūpino ryšiu. Bandė išklausti Joniškio Turizmo informacijos centre, kaip galėtų gauti ryšį, sako, kad darbuotoja pasakiusi, kad tokį dalyką galima gauti tik Vilniuje. Emuu nustebo, kodėl taip sudėtinga, kodėl būtinai į Vilnių, bet ką gali žinoti su tais lietuviais, o ryšio tai jam žūtbutinai reik. Kaip tik pamatė sustojusį autobusą, ant kurio parašyta, kad važiuos į Vilnių, ir bandė pasikalbėti su šioperiu. Bet tas nesikalbėjo ir atrodė kiek išsigandęs, todėl Emuu į Vilnių neišvažiavo. Ir gerai, “Šiaurės vartų” darbuotoja nusivedė jį pas mobilio ryšio operatorių, ir jis į savo kompą gavo kuo gražiausią internetą be jokio važiavimo į Vilnių.

Betgi apie sriubą: taigi virė pusantros valandos mėsa, bulvės ir morkos. Be jokio prieskonio. Ir net be druskos. Po pusantros valandos sudėjo gabalais pjaustytus pomidorus. Dar pusvalandis virimo. Tada išjungė, mes kaip tik buvom nealkani, tai pasakė, kad rytoj valgysim. Pusryčiams.

Ir valgėm. Pusryčiams sriubą kaip kokie nenormalūs, bet žinokit, valgiau ir aš. Druskos jis šiek tiek įdėjo, bet be nėjokio prieskonio sriuba atrodė keistokai. Srėbiau, galvojau, o gal aš geriau būsiu vegetarė? Mėsos skonis buvo toks ryškus, kad beveik neįmanoma jo ištverti.

Emuu pasakė, kad Honkongas visada buvo gana turtinga Kinijos dalis, ir jie visada turėjo pakankamai gerų produktų. Skurdesnėse provincijose gero maisto visada trūkdavo, todėl prasto maisto skonis buvo maskuojamas prieskoniais. O kai produktai geri, tai prieskonių nededama, kad jaustųsi tikrasis skonis.

Kitą dieną jis vis dar norėjo virti. Ir pagamino tokią prašmatnybę, kad ohoho!

Prašmatnaus kiniško patiekalo receptas

Bet pirmiausia apie siūlus – prancūziški Bergère de France firmos siūlai Lima. Sudėtis – 80% vilna ir 20% aplaka. Siūlas žvėriškai gražus, ir labai gražių spalvų. Lyg pagesintų, lyg pablukusių. Siūlas toks tikras vilnonis. Kuo rimčiausiai ketinu MZ išpirkti visą tą prancūzišką Limą (kažkodėl manau, kad jos yra nedaug, bo jei daug, tai tikrai visos neišpirksiu) :)))

Gyvendami šiame krašte esame labai laimingi – gi turime normalias šaltas snieguotas žiemas. Ir jei kas nemėgsta žiemų ar kitų sezonų (tarp kitko, mes juos turime keturis, kad ir ką niurzgliai niurzgėtų), tai tik dėl to, kad neturi tinkamų rūbų. Na, čia atmetus tą beveik visiems būdingą labai nesąmoningą piktinimąsi viskuo, kas aplink, ir aplink esantis sezonas būna labai gera tema pasipiktinti.

Taigi, apie galvą. Jei lauke šalčiau negu minus dešimt, galva labai šąla, net jei turi daug kepurių, nes paprastai tas speigas prasiskverbia nors tu ką. Kad nebūtų šalta galvai, siūlau šią žiemą vietoj kepurės galvą apsirišti skarele. Man atrodo toks skarelių dėvėjimo būdas jau primirštas ir skryniose užvožtas. Pati buvau jį prisiminusi prieš kelis metus ir kurį laiką taip dėvėjau žalią megztą skarelę, kurią dabar turi viena mano draugių. O dabar vėl prisiminiau, kai visai netikėtai numezgiau visai netikėtą skarelę. Iškart supratau – ji bus ne kaklo, bet galvos daiktas. Man toks galvos apdangalo dėvėjimas – labai lietuviška, labai istoriška, labai stilinga, labai moteriška, labai šilta, labai iš skrynios...

Tikiuosi bent drauges užkrėsiu skarutėmis galvai apsirišti :) Tiesa, o šilčiau negu kepurė dėl to, kad bent kokie trys sluoksniai aplink galvą apsukami :)

ir kaaaaip gražu …

Just a block away from the Rockridge BART station in North Oakland is Atomic Garden – a treasure trove of home goods, chic jewelry, craft supplies, new and vintage wares, and beautiful apparel. Co-owned by lovely ladies, Adrienne and Jamie, they met on the sidelines of their kid’s soccer practice, and kick off their retail story by saying “the best way to describe our path to Atomic Garden would be through believing in ‘accidents of place and time’.”

Atomic Garden is my favorite Rockridge shop to peek into almost every week, just to see what’s new. It’s one of those shops where you can stop in and walk out with gifts for your mom, husband, boyfriend, girlfriend, baby niece and a few things for yourself. And those that can’t make it to their brick and mortar are in luck! Atomic Garden is now open for business online as well, but it doesn’t beat visiting the beautiful shopping environment they’ve created together here in Oakland.

• all photos by rachelle dunn.

"We met before the internet. So I did it the old fashioned way."
"What’s that?"
"I put a classified ad in New York Magazine."
"What’d it say?"
"Harvard lawyer, runner, and tennis player looking for woman who is beautiful inside and out. And I got it! It was both of our second marriages, but we’ve been together 28 years."

Ir vėl apie drabužių gamybą. Man toks kaifas gaminti drabužius, o paskui juos fotografuoti pačiai ar su kitais, kad net saldu. Tai ir plepu be atvangos apie tai. Aišku, yra dalykų, kurie man netgi dar įdomesni, bet net tokie plepiai kaip aš nespėja apie viską :))

Taigi. Vasara pas mus šiemet prasidėjo labai anksti. Jau pačioj gegužės pradžioj ėmėsi norėtis labai lengvų drabužių. Nusižiūrėjau, ką megsiu, nusipirkau lietuviško lino, bet paskui viskas kažkaip pasikeitė, ėmiau megzti iš to lino visai ne pagal planą. Ir visą laiką galvoj skambėjo daina. Paskutinę akį išmezgusi žinojau – tupės paukštukas, šiek tiek žemiau ant peties. Bet tingulys ne visada mano draugas. Dažniausiai draugas, bet dabar man jis nepatiko. Vis pagalvodavau – reikia paukštuko. Bet taip tingėjau paplušėti. Koks jis turi būti, kaip techniškai atlikti? Kokio dydžio? Kokios formos? … ir visas galvojimas baigdavosi po dviejų minučių – aaaai, vėliau pagalvosiu, tingiu dabar:))

O šiandien negalvojau. Ėmiau skiautelę seniausiai seniausiai arbata nudažyto smulkučio lino, likutį šilkinio siūlo siuvinėjimui, ir prašom. Tik paukštukas norėjo būti su paukštuku. Kodėl gi ne, jei norisi dviese – būkite dviese :))

Kokia nuostabiai ilga šiemet vasara!! Tiek ilgai delsiau, bet dar tikrai spėsiu šitą smagų rūbą padėvėti :)

I am finally, really, packing my studio. We will have the moving company’s staff pack most of the stuff, but I am pre-packing everything that I think need special protection (books and paper), and I am looking through a lot of my stuff to decide what to keep and gather in boxes for to find it easier when unpacking, and what to toss. I do have many handmade or wonderfully printed papers in whole sheets for which I bought large files and am now quite sure that they will make the move mostly unharmed. What causes me a headache or rather a heartache are all the small pieces of scrap paper that I have in many places with small notes on them or just because they are beautiful. Pieces of paper I always wanted to use but never used. I don’t want to toss them, but I also don’t think it would be a good idea to keep them all. So I am slowly working through the bulk.

Ich bin nun also endlich dabei, mein Studio einzupacken. Wir bezahlen eigentlich unsere Umzugsleute dafür, dass sie für uns einpacken, aber ich verpacke schonmal alles, was meiner Meinung nach besondere Aufmerksamkeit erfordert. Insbesondere meine Bücher und meine Papiere, die ich nicht einfach so in Umzugskisten gestapelt sehen möchte. Ich habe recht viele (zu viele wahrscheinlich) bunte Papiere, einige handgeschöpft oder von hand marmoriert in ganzen (oder fast ganzen) Bögen. Für die habe ich mehrere große Mappen gekauft, und bin recht sicher, sie einigermaßen heil rüberbringen zu können. Was mir Kopfschmerzen bereitet sind die vielen kleinen Stücke und Reste, die ich immer nochmal benutzen wollte, aber nie benutze habe. Sie sammeln sich in Schubladen und Ecken. Ich will sie eigentlich nicht wegwerfen, weiß aber nicht, wie man sie sinnvoll transportieren soll. Zum Teil bin ich auch erstaunt, was ich da so finde, einiges hatte ich ganz vergessen. Nun ja, und so arbeite ich mich langsam durch mein Atelier und Papierstapel und sortiere recht rigeros aus, was weggeschmissen werden soll. 

I found this stack for example: miniature signatures in a makeshift press, pieces of projects begun and not finished (yes, the glass with carrot porridge was part of a project), and material for a couple new DVD/CD-covers, all cut and folded, just not glued yet.

Solche Stapel wie den oben im Bild habe ich zum Beispiel gefunden: Fertig zugeschnittene Deckel inklusive fertig zugeschnittener Einband- und Kaschierteile für vier neue CD/DVD-Hüllen. Außerdem alle möglichen kleinen Dinge für verschiedene Projekte. Die Klammern oben, die das Stück Pappe halten, das ist ein Minibuch in einer Presse.

I was very happy to pause from work when the above reached me: Earlier than expected there is the new 500 handmade books. With my book “Old Lace” with two photos on their own page almost at the end of the book. Of course it would have been great to be put in the very beginning, but I am happy with being in the end. I think it is easier to get noticed there than in the very middle.

Und dann hat mich das neue 500 handmade books erreicht. Das war eine willkommene Abwechlung und Ablenkung! Ich habe jetzt leider keine Zeit für eine ausführliche Beschreibung, aber ich bin sehr glücklich und stolz mit drin zu sein. – Ein tolles Buch! Aber dann ging es natürlich mit der Sortiererei weiter. Und fertig, bin ich noch immer nicht:

I love what I have seen of this book, just as much as I like the first volume, and I am very happy to be part of this. But I lack the time for a proper review here. Because I still have to work through all of this:

I will probably not find the time (or anything to say) before unpacking in our new home. Talk to you then!

Ich werde vermutlich keine Zeit mehr finden, nochmal zu schreiben, bevor ich in Nottingham wieder auspacke (und keine Themen, die es wert wären). Also bis dann!

Dear knitting friends who do not now the Lithuanian language, I’ve made this post in English for you :)

Some of you asked me to make a pattern for the linen hats that I’ve been knitting this summer. I would be happy to share free patters of everything that comes to my head, only if I were able to make those patterns. The problem is that I’m a very intuitive knitter, I never plan or calculate, I just cast on and see what I get. My head installation allows me to improvise while knitting but makes me a terrible pattern maker.

This will not be a pattern either. It will only be a rough recipe, that’s all I can do now. Hopefully, some day I will become a better pattern maker :)))

For those linen hats I used Lithuanian 4ply linen, and held the yarn double (so it’s king of 8ply in a hat). (more about the yarn at the end of the post)

I usually CO 112-120 stitches, depending on the head size. For a small to medium size head (like mine – 54 cm or 21,5′) 112 stitches are enough (I use size 2 or 2.25 needles for the edge and size 2.75 or 3 needles for the remaining of the hat). I knit the edge: usually K1, P1, or K2, P2, you may choose your favourite edge. After the edge is finished (I like the edge to be at least 4 cm from the CO), I make increases by inserting an extra stitch every 4th stitch, this will end in a more beanie like hat. If you want a slouchier hat you may insert more extra stitches, like K3, M1 all around the row, or repeating (K1, M1, K1, M1, K1) all around the row. Anything works :)
After the increase row I usually decide the embellishment, I mean the Noro pattern. I have many Noro leftovers and I’m in love with this gorgeous yarn so I always use Noro, but you may choose any other yarn that is colourful or of nice or special texture, again works anything that you like.

(Even one or two rows of Noro make miracles) :)

So after the increase row I just knit without increasing or decreasing until the hat is some 15-16 cm from the CO (about 40 rows from the increase row – but in case of a slouchy hat I usually knit up to 20 cm), and then I start decreasing.  I usually calculate the stitches and try to divide the number by 7. If it does not work, then I try to divide it by 8 or even 9. If I still can’t get an even number I cheat and add a stitch or two, or knit two stitches together several times. Then I place 7, 8 or 9 markers, depending on each the total number of stitches. The number of stitches between the markers should be even. (those who are good with numbers may make calculations before starting the hat) :)

To decrease I usually do every second row as follows: *k1, k2tog (/), knit until 3 stitches before the marker, ssk (\), k1*, move the marker and repeat what is between *. 

Decrease every second row until you have 20-30 stitches on your needles . I think at that point you will be using double pointed needles. (for slouchier hats I usually decrease until there are 1 or 3 stitches been the markers) Then you can attach a contrasting yarn, or you may be using the same yarn, it’s up to you. If you use the same colour yarn, start purling and while purling remove the markers except the one that marks the beginning of the row. If you use a contrasting yarn, then knit the first row around and remove all the markers except the one that marks the beginning of the row. 

(For three or four last hats I was decreasing on each row, you can see a difference in the photos. On top they have king of ruffles.)

I purl or knit garter stitch till the end. If you purl, the circle might look  softer, and if you knit garter stitch the circle will get more definition and look like a button (if it’s not too large). On every second row I make decreases by purling (or knitting if garter) stitches together. I usually *p2tog, p1* on the second row, then p2tog all over the row on the 4th and 6th rows. The number of rows depends on the number  of stitches, just improvise :) I end up by pulling the yarn through the remaining 4 or 5 stitches, then leave the hat to soak for at least half and hour, and then block it on the plate.

About the yarn. For a hat I need 50-70 grams of the linen yarn (to be held double), and some leftovers, I’m not sure about the amount of leftovers, but I guess, it’s up to 10  grams or so.

I’m not sure, but I think that if you want the same linen yarn I use, you can write in English to the shop owner and buy the yarn online, the shop has millions of colours of the Lithuanian linen yarn :)

I hope this very rough recipe will be helpful. If you still have any questions, ask me in Ravelry or in comments here.

Happy knitting!!! :)

Seen here is an arctic wolf cub howling for one of its first times since being born. The cub is less than a month old, still covered in its distinct brown fur which will eventually turn white when it becomes an adult. The cub is one of five that were born recently (April 27th, 2013) at Schönbrunn Zoo.

The arctic wolf (Canis lupus arctos), also called snow wolf or white wolf, is a subspecies of the gray wolf, a mammal of the family Canidae. They inhabit the Canadian Arctic, Alaska and the northern parts of Greenland. [Source]

Receptas, nuotraukos ir visas super pasakojimas Njaalkeme.

Kiekvienai gaspadinei malonu, kai kas nors paprašo antros porcijos. Nesvarbu, ar tai paršas spanguolėse, ar juodos duonos riekė – palaimingas čepsėjimas geriau, nei tūkstantis pagyrimų. Man labai patinka ruošti pietus (o naktipiečius dar labiau). Gal todėl, kad tai vos ne vienintelis dalykas, ką tikrai gerai išmanau. Jei galiu paruošti mėsą taip, kad ją valgytų vegetaras – nu ar aš ne kieta, ką? Kai trys dėžutės sviesto iškeliauja į Islandiją – nu kaip nesijaust pačia šūstriausia gaspadine? Kas katinui uodegą pakels, jei ne pats?

Gal todėl, kai sekmedienio rytą dvi latviukės su šaukštais atėjo prie mūsų laužo ir paklausė, ar dar turim „to skanaus sviestuko“, išsišiepiau kaip Krakamulis*, gavęs bliūdą grietinėlės. Va, sakau, dar yra puodynėlėj, gramdykit, kiek rasit. Gramdė mergelkos, tepėsi ant riešutinės duonos su slyvom (ha, liko gi du kepaliukai iš tų keturiasdešimties, atsivežtų puotai!), maumojo ir gyrė. Kaip medučiu per dūšią…

Kaip tai – kas per sviestas? Nagi tas, kanapinis. Kaip nežinot? Pala, tuoj papasakosiu…

Kanapių sviestui reikia trijų dalykų: sviesto, kanapių sėklų ir druskos. Ir – kantrybės, jei norisi mandrai, o jei mandrai nesinori, tada nebūtina. Paskui paaiškinsiu, kodėl.

Pirmiausia kanapes reik supilti į sausą keptuvę ir ant nedidelės ugnies paskrudinti. Kiek? Na, kol nuo kvapo pradės drykt seilės.

Čia galima nueiti paprastesniu keliu ir tiesiog sugrūsti keptas kanapes su druska, bet taip neįdomu, ane? Todėl pilam į keptuvę kiek daugiau, nei pusę stiklinės šilto vandens, kuriame ištirpintas maždaug šaukštas druskos Mažiau, daugiau – koks skirtumas, iš akies bus gerai. Viską visada matuoju iš akies, išskyrus tuos sykius, kai kepu napoleoną. Be to, neįdomu viską daryt pagal receptą, ypač kai namie nėr nei svarstyklių, nei jokio matavimui skirto indo. Gaunasi ir taip, tai ko čia apkraut galvą gramais ir mililitrais?

Vienžo, padidinam liepsną, kol gerai užburbuliuoja, ir vėl sumažinam.

Maišom, maišom. Dar maišom. Kol atsibos, ir paskui dar dvigubai tiek. Po kiek laiko vanduo nugaruos, o druskytė pradės gražiai kristalizuotis ant kanapių ir keptuvės dugno (tą tai nugramdom).

Sumažinam liepsną iki minimumo ir džiovinam kanapes toliau. Na, kol išdžiūna. Dvidešimt minučių, pusvalandį? Nežinau, niekad nežiūrėjau į laikrodį. Galų gale viskas turėtų atrodyti maždaug taip:

Suberiam kanapes į grūstuvėlį (arba kavamalę) ir sugrūdam. Išeina tai, kas vadinama spirgučiu. Aha, tas skanus dalykėlis, kurį galima barstyt ant bulbių, virtienių, sumuštinių ir salotų, ir apskritai bilenkur, kur tik norisi. Tai ir beriam tą džiaugsmą ant minkšto sviesto

Ir išsukam mediniu šaukštu. Arba blenderiu. Arba nors ir kojom, kad tik viskas gražiai susimaišytų.

Va ir viskas. A ko da tikėjotės? Šokių su būgnais aplink bliūdą?

Aha, ką ten sakiau apie kantrybę…  O gi va: tiesiog sugrūdus skrudintas kanapes su druska išeina beveik (bet ne visai) tas pats, kaip ir sugrūdus druskuotas kanapes, bet reikalas tas, kad ilguoju būdu paruoštos net nemaltos yra didis gėris, kurį labai smagu niamnioti tiesiai iš dubenėlio ar stiklainio (išbandyta su latviais – lesa kaip kanarėlės, ir dar murkia!). Be to, taip jos kur kas geriau laikosi, ir „neišsibezda“, kaip kad iškart sutrintos.

O galima vietoj kanapių į sviestą įmaišyti kapotų džiovintų pomidorų su česnakais. Česnakų su petražolėm. Arba krapų su mėtom. Rūkytos lašišos. Rūkyto kumpio ar dešros. Sūdytos skumbrės. Kad mane kur, taigi bileko! Viskas, kas skanu, tinka ir į sviestą. Prisidarai porai savaičių, suformuoji dešras, susuki į plėvelę, grūdi į šaldiklį, kai reikia – atsikerti gabaliuką. Ar ant sumuštinio, ar tiesiog ant virtų ryžių, ar makaronų – greit, patogu, skanu. Nu patogu gi, nu a ne?

Jaučiu, nuskambėjo taip, lyg tingėčiau knisinėtis po virtuvę ir bandyčiau susipaprastint gyvenimą, kaip tik įmanoma. Ot ir ne! Tiksliau, ir taip, ir ne. Hm, o gal visgi taip? Gi virtuvė – ne akmens skaldykla, o aš ne katorgininkė, kad liečiau devynis prakaitus vergaudama Jo Didenybei Skrandžiui. Aišku, skaniai pavalgyt – viens didžiausių malonumų, bet…

Kažkada mintyse maistą suskirsčiau į tris kategorijas – kuras kūnui, džiaugsmas skrandžiui ir poezija.

Pirmas – tai greiti ir visiškai paprasti (ir skanūs savaime) dalykai, kuriuos galima įsimesti skrandin skersai darbo – pavyzdžiui, duona su obuoliu arba puodukas pieno, arba kąsnis sūrio su uogiene, arba „mano sumuštinis“, kurio esmė labai paprasta – atsidarai šaldytuvą, atsikandi tiesiai iš kepalo duonos, sviesto, dešros, agurko kokio, ir kramtai jau eidama iš virtuvės. Vienas didelis kąsnis, daugiau ir nereik. Užtenka, kad papildyt jėgas, bet neperjungti visų organizmo resursų virškinimui. Apskritai, stengiuosi taikyti „lapės principą“ – geriau daug mažų šmotelių, nei reti apsirijimai. Tinka viskas, kas pakliūna po ranka – lapės juk visaėdės, ane? O skrandukas ramiai sau burzgia; kalorijos dega iškart, o ne atsideda į neliečiamas atsargas ant sėdynės, nes juk po valandos vėl bus maisto, tai kam čia kaupt kažką? Aišku, taip maitinantis yra viena nedidelė bėda – jau trečią kartą siaurinsiuos savo mėgstamiausius džinsus…

Į antrą kategoriją pakliūna patiekalai, kuriuos galima pavadint šeimyniniais – paprastai pietvakarienė, kurią mūsų šeimyna valgo apie 7-8 vakare. Sriubos visokios, kepsniukai, košės, vienžo, kažkas karšto ir plius minus sotaus. Čia jau pasisukioju prie puodų ilgiau. Dažniausiai autopilotu; pradėdama gaminti maistą dažniausiai neturiu žalio supratimo, kas gausis. O ką čia daug galvot, leidžiu nosiai diktuot, ką dėt į puodą. Rankos pačios žino, kaip ką pjaustyt, ausys pasako, kada mėsa iškepus; galvą galima užimt malonesniais dalykais – pavyzdžiui, penkiasdešimtą kartą klausytis mylimiausio mylimiausios grupės albumo** ir galvoti, ką veikčiau, jei atsidurčiau negyvenamoj saloj su Roriu MakKanu.***

O poezija… Poezija būna tom dienom, kai aš tikrai myliu maistą ir apie nieką kitą daugiau nenoriu galvot. Dažniausiai tada, kai į rankas pakliūna naujas, nebandytas receptas ar neragautas maisto produktas, arba kai laukiu svečių. Išveju visus iš virtuvės ir garbinu kažkokius maisto dievus, jei tokie yra. Jokio autopiloto, gryna kūryba ir įkvėpimas iš aukščiau – tada ir gimsta tokie kreizovi patiekalai, kaip avokadų putėsiai su šiitake (neklauskit recepto, ba nė velnio neatsimenu), ruginės picos su kiaušiniene ir skumbrė kamos lukšte su porų čipsais. Vienkartiniai stebuklai, kurių net ir norėdama negalėčiau atkartoti. O ir nenorėčiau, nes tada tai būtų ne Poezija.

Tikriausiai dėl to niekada negalėčiau dirbti jokiam restorane. Negalėčiau diena iš dienos gaminti vieną ir tą patį patiekalą – vis taip pat, ir taip pat, ir taip pat… Jau ko negaliu pakęsti virtuvėj – tai rutinos. Gyvenime irgi. Jei dienos panašios viena į kitą, tai koks čia, atsiprašant, gyvenimas? Kaip lapei, man reikia bėgioti, šniukštinėti, ragauti viską iš eilės – arba tykoti ramiai šešėly, kol pats gardžiausias kąsnelis pats ateis į lėkštę. Slėptis savo oloj, kai viskas ir visi užknisa, arba dūkti su kitom lapėm, kai užknisa ola. Gyvenimu reikia džiaugtis, o ne kovoti su juo. Nėra reikalo nei plaukti prieš srovę, nei pasroviui, ypač jei vanduo šaltas. Nėra priežasties nevalgyti torto jei nori torto; nėra reikalo apsiryti, net jei balius, ir visi kemša už tris. Maistas turi būti gėris ir palaima, o ne kalorijos ir vitaminai su mikroelementais.

Esi ne tik tai, ką valgai, bet ir kaip valgai.

Njaalkeme

* – http://njaalkeme.wordpress.com/2013/01/09/geriausi-vyrai-mano-gyvenime/

** – http://www.solstafir.net/albums/8/svartirsandar

*** – http://www.imdb.com/name/nm0564920/?ref_=tt_cl_t13

We love showing you street artists who push the boundaries of their art form, and Brazilian artist Herbert Baglione loves to deliver. When in Parma, Italy, Baglione took the opportunity to visit a local abandoned psychiatric hospital and fill it with shadows and phantoms from his wild imagination.

The long, smoke-like shadows are part of his 1000 Shadows project, in which he has been painting similar silhouettes in different installations around the world. These in particular are especially powerful, as they call to mind the tortured psyches that once inhabited these now-abandoned halls.

We’d love to see the look on someone’s face when they wander into this psych ward and discover these pieces without having known that they’re there.

Source: instagram.com

Street Artist Paints Ghostly Shadows in Abandoned Psychiatric Hospital originally appeared on Bored Panda on July 31, 2013.

1. Then-and-Now Photos of Abandoned Detroit School
2. Street Artist Turns Stencil Removal Guy Into Stencil Himself
3. 20 Clever Examples of Interactive Street Art
4. 102-Year-Old Ship in Sydney Became A Floating Forest

A rainbow is an optical and meteorological phenomenon that is caused by reflection of light in water droplets in the Earth’s atmosphere, resulting in a spectrum of light appearing in the sky.

A rainbow is not located at a specific distance, but comes from any water droplets viewed from a certain angle relative to the sun’s rays. Thus, a rainbow is not an object, and cannot be physically approached. It is impossible for an observer to see a rainbow from water droplets at any angle other than the customary one of 42 degrees from the direction opposite the sun. Even if an observer sees another observer who seems “under” or “at the end of” a rainbow, the second observer will see a different rainbow—further off—at the same angle as seen by the first observer.

The most commonly cited and remembered sequence of colours is red, orange, yellow, green, blue, indigo and violet. Rainbows can be caused by many forms of airborne water. These include not only rain, but also mist, spray, and airborne dew.

In the series of photographs below, we see the mystified end (or beginning) of a rainbow. Aside from the folklore surrounding leprechauns and pots of gold at the end of rainbows, they are also an interesting phenomena to capture, visually speaking.

As for physically ‘reaching’ the end of the rainbow that of course is not possible as the angle in which you see a rainbow changes as you move toward it, as explained above :)

"What do you want to be when you grow up?"
"I don’t want to grow up." 

Of Beards and Men is a labor of love for graphic designer and photographer Joseph D.R. OLeary. Over the past 18 months, he has photographed over 130 bearded men. Each portrait is an exploration into that man’s passions, personality and individuality.

Born and raised in Green Bay, Wisonsin, OLeary has operated his own design studio for over 20 years. Following a difficult 2011/2012 during which his brother unexpectedly passed and he underwent a bout of Lyme disease, OLeary was looking for a way to refocus his energies. In a Q&A on his Kickstarter campaign, OLeary explains:

“As a photographer, I’ve always been compelled by portraiture — of myself and others. People are fascinating and everyone has a story to tell. It is these ‘stories’ that need to be recorded through portraiture.
 
The project transformed from a simple study of photographing bearded men to an in depth exploration of how men define themselves — personally, professionally or spiritually — in a culture that seems obsessed with defining masculinity as well as granting the freedom of defining your own personal style.”

You can find all of the portraits at the official website. The ultimate goal of the project is to print a limited-edition coffee table book. The print run will be limited to 1000 copies and you can support the campaign right now on Kickstarter.

Launched on June 10th and running until August 16th, the project has reached 71% of it’s $27,000 funding goal. For more information please visit any of the links below.

Louise Walker es una fotógrafa comercial residente en Londres que estudió en el Arts University College Bournemouth. Es también una tejedora especializada en punto que ha logrado una notable repercusión internacional gracias a su serie Wooly Head. Se trata de una colección de peinados tejidos, cada uno de ellos representativo de una década del siglo XX. Una de esas ideas tan sencillas como brillantes.

Propuestas relacionadas:

Endangered Species: la exposición de Donna Wilson.

La arquitectura tejida de Annette Streyl.

La más asombrosa creación de punto.

Punto conceptual.

El proyecto refugio de Irene Cano.

Categorías: Mujeres.

Anna Joyce Design’s newest summer 2013 collection has me wanting to get all dolled up for weekends around the city. Based in one of my favorite cities, Portland, Oregon, each piece is handmade from beginning to end, all styled and photographed beautifully by chelsea frolic and lisa waringer of urban weeds.

Anna Joyce puts together fun color combinations while being inspired by a mix of vintage and patterns, and believes “in high-quality craft for every stitch and seam.” I’m absolutely loving Anna Joyce’s casual and chic prints – both in her beautiful accessories and home textile goods and knew they were a company after my own heart when I read their mantra – It’s how life should be all the time: simply splendid.

• styling by chelsea frolic and photography by lisa waringer of urban weeds.

i love this sweetly sublime studio apartment belonging to Gothenburg, sweden-based clothing designer lisa marie andersson of up the wooden hills photographed by sofia bystrom. lisa marie also makes and sells her beautiful origami which also has become part of her decor. you can see her beautiful blog up the wooden hills here, and more of sofia’s lovely photography here.

• photography by sofia bystrom.

Cynthia Rowley constructed her very first dress when she was just seven years old. Her intuitive technical skill paired with a love of “making things” led her to an undergraduate degree from the School of the Art Institute of Chicago, where she began to pursue a career in fashion. Her first full collection was purchased while she was still in school, and gave her the leverage she needed to move to New York and establish her brand, one that I’ve admired for years, and which will be featured at New York Fashion week this season. so it’s with much excitement i am introducing her brand new rowley eyewear collection!

Cynthia’s brand + your vision = Rowley Eyewear. At a price point I think is really fair, you can customize a variety of optical looks to suit your vibe, try them on at home, and when in doubt, swap them out. Fashion is ever-changing so why should your frames remain the same? to celebrate the new collection, We’re giving away 2 pairs of women’s Rowley eyewear today! you can choose a pair of sunnies, or a pair of prescription eyeglasses.

to enter to win one of the two pairs of rowley eyewear, simply:

• visit rowley eyewear and pick out your favorite pair of women’s eyeglasses.

• comment here on the blog sharing your favorite pair of cynithia rowley eyewear by wednesday, july 31st at midnight pst.

• sorry, this time the giveaway is for u.s. residents only (shipping/delivery time is 2-3 weeks).

• as always, please be sure to leave a way to contact you via twitter, facebook, your blog or email.

• we’ll announce 2 random winners monday, august 5th here on the blog, so be sure to follow along.

Even if you have arachnophobia, don’t be too quick to close this page yet! Jumping spiders have got to be the cutest spiders of all. More than that, they were recently photographed wearing tiny water droplets as their hats, and that way completely denying their image of being threatening and scary. Uda Dennie, 33-year-old photographer from Batam Island, Indonesia, photographs these little fellows in his own garden. His almost cartoonish macro photos portray the tiny arachnids among droplets that are almost as big as their heads. Little bits of the surroundings, after being caught by the droplet, take up its round shape and add yet another beautiful touch to Uda’s shots.

The results came as a surprise even for the photographer himself: “I was really surprised to get such amazing pictures – it was really wonderful. I have seen anything like this before, it is such an interesting photograph,” says Uda.

Looking at his great pictures, it may be hard to believe that Uda only started taking photos with a DSLR camera in March 2010. He came across some macro photos on the Internet and realized this was what he would dedicated his time to: “I have a real passion for macro photography and after lots of trial and error I’m now able to produce good images – perseverance really paid off.”

Website: udadennie.com (via: dailymail)

Buy photo

Buy photo

Jumping Spiders Wearing Water Drops as Fancy Hats originally appeared on Bored Panda on July 19, 2013.

1. Amazing Macro Shots of Dew-Soaked Dandelions
2. Extreme Close-Ups of Animal Eyes
3. Menswear Dog: Shiba Inu Wearing Designer Gear
4. The Most Beautiful Spider in the World (20 pics)

The Corinth Canal connects the Gulf of Corinth with the Saronic Gulf in the Aegean Sea. It cuts through the narrow Isthmus of Corinth and separates the Peloponnesian peninsula from the Greek mainland. The builders dug the canal through the Isthmus at sea level; no locks are employed. It is 6.4 kilometres (4.0 mi) in length and only 21.4 metres (70 ft) wide at its base.

The rock walls, which rise 90 metres (300 ft) above sea level, are at a near-vertical 80° angle. The canal is crossed by a railway line, a road and a motorway at a height of about 45 metres (148 ft).

Although the canal saves the 700-kilometre (430 mi) journey around the Peloponnese, it is too narrow for modern ocean freighters, as it can only accommodate ships of a width of up to 16.5 metres (54 ft) and a depth of 7.3 metres (24 ft). Ships can only pass through the canal one at a time on a one-way system. Larger ships have to be towed by tugs. The canal is nowadays mostly used by tourist ships; 11,000 ships per year travel through the waterway. [Source]