Kristina.magic

Photographer Kawika Singson was shooting lava when his shoes and tripod caught on fire. Singson put this picture on Facebook as his cover photo with the following description:

“Always trying to be creative, I thought it would be pretty cool(hot!) to take a lava pic with my shoes and tripod on fire while photographing lava so that’s what I did that’s real lava real flames and it was really hot! I could stand the heat only for a few seconds. “

The picture was taken somewhere in Hawaii by Chris Hirata, however Singson doesn’t like to give out his exact locations.

Be sure to check out 33 Perfectly Timed Photos for more incredible moments. (via)

Photographer Catches Fire While Shooting Lava originally appeared on Bored Panda on July 17, 2013.

1. Creative High Heel Designs by Kobi Levi
2. Social Media Shoes
3. Animal Footprint Shoes by Maskull Lasserre
4. Photographer Follows His Girlfriend Around The World

- Tave kamuoja katastrofinis mąstymas, - pastebi ji.

***

Žinau. Katastrofinės mintys mane valdo nuo vaikystės, kuomet eidama du kilometrus iš mokyklos su kuprine ant pečių nejučiomis įsivaizduodavau pačius įvairiausius pasaulio pabaigos scenarijus, ir kurgi tuomet būčiau aš.

Iš kai kurių jau išaugau, bet viena mane persekioja ligi šių dienų ir fantazija mane užvaldo kaskart… įlipus į autobusą, ypač jei važiuoju vakare.

Žinot, kad autobusas apskritai yra padalintas į keletą strateginių vietų? Priekyje ir gale sėdi tik aštriausio žvilgsnio ir reakcijos išrinktieji - sargai. Jų užduotis - stebėti kelią ir perspėti vairuotoją, jei pastebi pavojų. Mat po daugelio metų visuomenė gyvena tik autobusuose ir visą gyvenimą praleidžia kelyje. Žemės rutulys išraizgytas neįtikėtinos kokybės greitkelių, ir tai nuo šiol - mūsų miestai ir valstybės.

Mūsų nuolatos tyko šalikelių pabaisos ir neduok dieve sustosi ne specialiai tam įkurtoje bazėje ir neturėsi anyžių…

Autobusas suskirstytas strateginėmis vietomis, kur žmonės sėdi po du ir sudaro tam tikrą ūkinį vienetą vidinėje autobuso bendruomenėje. Vertingiausi - ar silpniausi - visuomenės nariai sėdi autobuso vidury, bet nelaimingiausios vietos yra tiesiai prieš vidurines duris, nes kartais pasitaiko atvejų, jog pabaisa pralaužia duris ir griebia pirmą pasitaikiusią auką. Tad žiūrėkit, kur sėdat, ypač, jei nesat apsirūpinę anyžiais.

Milijonai autobusų bendruomenių užsidirba, žaisdami pokerį internetu. Už laimėtus virtualius pinigus galima apsipirkti specialioje bazėje, apsirūpinti kuru ar anyžiais. Žinoma, ne visi turi tam talento, tad tie, kurie neturi, eina vairuoti autobuso arba tampa profesionaliais sargais, todėl autobusą vairuojančios moterys ir moterys, ginkluotos žiūronais, ateityje taps labai įprastu dalyku.

Kiekvieno asmens gebėjimus žaisti pokerį apibrėžia privalomas nešioti ordinas. Klastojančių ordinus pasitaiko ne taip jau mažai, bet apgavystės paprastai greitai išaiškėja, ir vargas tokiam, jei dar ir autobuso vairuoti nemoka….

Ordinų klastotėmis ir kitais nešvariais dalykais užsiima mafija. Mafija važinėja tiuninguotais mikriukais “Latvija”, kur vidus įrengtas kaip prezidentiniame lėktuve. Mikriukai mažesni ir pabaisoms juos nuversti lengviau, bet, kita vertus, jie ir geriau ginkluoti. Todėl kai kurie autobusai, užuot užsiėmę pokeriu, sekioja paskui mikriukus, nes anie pabaisas šluoja nuo kelio, ir mainais už apsaugą tiekia mafijai vos paaugintus pinčeriukus, kurie paspirginti ant iešmo yra mafijos mėgstamas delikatesas. Pinčeriukų augintojų autobusų trūkumas - nuolatinė smarvė ir kiauksėjimas, bet jie patys prie to gana greitai pripranta.

Jeigu kam smalsu, kaip vyksta pažintys ir vestuvės. Tam tikromis dienomis metuose visi autobusai, turintys vienišų narių, susirenka pažinčių bazėje. Tuomet visi išlipa ir lieka sėdėti tik vienišos moterys. Vyrai eilute įlipa per priekį, eina iki pat galinių durų ir stebi, kuri moteris pasislinks ir leis jam atsisėsti šalia. Lieviausia tai moterims, nes jei praeina koks visai nieko, o tu galvoji, ai, dar palauksiu, gal geresnis ateis, o geresnis neateina, to anksčiau matyto jau nebepasivysi…Bet nurimkit, feministės! Egzistuoja ir vadinamasis Baltasis Autobusas, kur sėdi vyrai. Be abejonės, pasirinkimą labiausiai lemia gebėjimas žaisti pokerį, nes ne prikolas visą gyvenimą abiems vairuoti autobusą.

Pabaisos žiauriai nekenčia anyžiaus, todėl visos maisto bazės ir stotelės yra apsuptos anyžių laukų. Iš anyžių gaminamas lipnus ir tirštas skystis, kuriuo aptepamas visas autobusas, o amazonės pro langus šaudo anyžių sultimis suteptomis strėlėmis.

Baisiausia būva, kai žmogus esi pokerio čempionas ir anyžių pakęst negali, vien nuo kvapo pykinti pradeda, todėl nuolat turi sėdėti su dujokauke, kas šiaip jau nėra blogai, nes gaunasi geras pokerfeisas, net ir žaidžiant internetu.

Kalbant apie maistą, daugiausia į trasą eina daržovės ir vištiena, nes pabaisos neėda nei vienų, nei kitų (apsinuodija vitaminais arba paspringsta plunksnom). Karvės ir kiti galvijai - per sunkūs prižiūrėti (ir netelpa į autobusą), bet vienas jau į pensiją išėjęs ir per savo gyvenimą daug turto sukaupęs pokerio čempionas įsigudrino milžiniškam vilkike kultivuoti ožkas dėl pieno. Tai, be abejo, irgi prabanga, todėl pieną dažniausiai įperka tik mafija. Pinčeriukams nuo grilio užgerti.

Tačiau čempionas buvo geraširdis ir atidarė labdaros tašką, kur pieną nėščių moterų autobusas su mažais vaikais gauna nemokamai. (Negalvokit, kad šis autobusas važinėja vienas, ne, - jis saugomas iš priekio ir iš galo ir nuolat tepamas anyžių sultimis.)

Ožkos klesti, nes joms iš esmės pofyg, ką ryti, tad jos sėkmingai matinasi išsivadėjusiais anyžiais ir vargo nemato, su pinčeriukais terlionės daugiau…

***

Tai buvo trumpas žvilgsnis į mano susikurtą autobusinę ateitį. Kaskart vėl važiuodama autobusu mintyse vis ką nors patobulinu, priduriu, pataisau ir tylomis apžvelgusi keleivius bandau nustatyti, kurio pokerio žaidimo įgūdžiai geriausi…

Tiesa, kai važiuoju namo iš vakarėlio, tada man jau vienodai, į strateginę vietą atsisėdau ar ne, svarbu, kad namo veža ir vardo neklausia.

Šiandien taifūno jau nė ženklo, tik saulę retkarčiais debesys aptraukdavo. Oras pats tas su Kristina ir Gediminu prasieiti Neihu rajono kalnų takais.

Gediminas ten gyvena, žino apylinkes ir parinko labai gerą trasą. Palei upelį, pavėsyje…

Po tą upelį pabraidžiojom, o Gediminas ir rimčiau išsimaudė…

Atrodo, lyg tikra mašina būtų užstrigusi kalnų kelyje :)

Pakeliui buvo visokių pastatų, gamtos objektų, kitų žymių vietų minikopijų. Savotiškas sprendimas jas padaryti vidury miško, bet einant smagu pažiūrėti.

Grįžęs išsiverčiau pavadinimą – vaikščiojom Karpio kalnu. Gal kažkur buvo ir vardo kilmė paaiškinta, tik neskaičiau lentelių.

Koja į kadrą įplaukė netyčia :)

Truputį gyvosios gamtos. Puošnus vikšras…

…ir neišvaizdus. Kai nejuda, galima palaikyti šakaliuku. Užtat kai juda, reginys labai įdomus. Keletas jo žingsnių.

Paskutinė stotelė prieš leidžiantis žemyn – su plastikinėmis kėdėmis, plastmasinėmis gėlėmis ir vaizdinga panorama :)

Las Teje y Maneje es el blog de Ingrid Valls, diseñadora gráfica enamorada del mundo tejeril y especialista en ganchillo, entre otras labores. El suyo es uno de los blogs esenciales de punto y ganchillo en español y uno de nuestros preferidos, dicho sea de paso, por su enfoque decidamente contemporáneo, además de por su exquisita estética. Pues bien, en solitario o junto a su amiga Anna, con la que inició la aventura bloguera, ha firmado creaciones de ganchillo, bordado o ilustración, de las que hemos elegido seis de las más interesantes.

Propuestas relacionadas:

Los muñecos de Mendruga.

Alita, crochet con sentido.

La casa de cotó.

XaruXamú, accesorios multicolor.

Ameskeria, ganchillo creativo.

Categorías: Accesorios; Animales; Humor.

“I’ll give you the same advice that I give everyone.”
“What’s that?”
“Have a short memory for offenses, and a long memory for kindnesses.” 

In this crazy capture, we see photographer Kawika Singson getting up close and personal with lava as his shoes and tripod begin to catch fire. The photo went viral after being posted to the highly popular Facebook page, ‘I f*cking love science‘ (which boasts a jaw-dropping 6.1 million Likes).

Uploaded to Facebook as Singson’s cover photo, the photographer explains:

“Always trying to be creative, I thought it would be pretty cool (hot!) to take a lava pic with my shoes and tripod on fire while photographing lava so that’s what I did that’s real lava real flames and it was really hot! I could stand the heat only for a few seconds.”

The image was taken somewhere in Hawaii. In a recent interview with PetaPixel, Singson admits he doesn’t like to give out his exact locations.

And full credit goes to CHRIS HIRATA who actually took the photograph of Singson. You can see an album of the progression of the photo shoot here.

If you want to see more from Singson, be sure to like his page on Facebook. He’s trying to get to 10,000 fans, so help him out if you like what you see!

Vaida B. posted a photo:

Pattern: Manu by Kate Davies. Yarn: Garnstudio DROPS Alpaca (Mezgimo zona). Photos courtesy of Jurga (tangledthings)

From June 22 to September 29, 2013, the Mosaïcultures Internationales Montréal 2013 – Land of Hope (MIM2013) will be on display at the Montreal Botanical Garden.

The 2013 edition presents more than 50 creations from some 20 countries. The theme of the exposition, Land of Hope, aims to amaze visitors while raising their awareness of the importance of preserving the richness of life on Earth. The organizers have integrated sustainable development practices at every level and is the largest event ever to have received green certification from the City of Montreal.

Mosaiculture is a horticultural art that involves creating and mounting living artworks made primarily from plants with colourful foliage (generally annuals, and occasionally perennials). The ornamental art draws on numerous practices: on sculpture for its structure and volume, on painting for its palette, and on horticulture in its use of plants in a living, constantly changing environment. Mosaiculture should be distinguished from topiary, which features mostly shrubs pruned to create different shapes.

The exhibition will be open seven days a week from 9am – 7pm. Tickets vary from $10.25 – $29.50 with discounts available depending on age, residency and quantity ordered. For full information, please visit the official website at www.mosaiculturesinternationales.ca

Jeremy Veach is a 23-year-old photographer from Port Orchard, Washington. Inspired by Maddie (one of the early Internet pet sensations) and Momo (featured previously), Veach and his best friend Norm take daily photos and share them on Instagram and Tumblr.

Adopted a year and a half ago when he was just eight weeks old, Norm is the adorable pug that has started to gain a large following online, with over 43,000 followers to date (and growing rapidly).

In a recent interview with Ludique, Veach explains:

“He loves pictures and gets really into it. And when there is something he doesn’t like, I can tell, and I just will move on to a new idea.”

To see more of Norm, be sure to follow the latest daily shenanigans on Instagram and Tumblr.

[via Good Morning America, Mashable, Ludique Magazine]

Ravelryje prisižadėjau parašyti vasarinių lininių kepurių receptą. Bet taip sunku man tą padaryti. Taigi tada tenka galvoti, skaičiuoti, ieškoti tinkamų žodžių ir pan.  O kai mezgu, tai viso to nereikia, imu pagrindinius siūlus, uždedu apytikriai akių – čia reikia pagalvoti – ir daugiau nebegalvoju, leidžiu daiktui atsirasti. Man regis, tai taip lengva – nesikišti ir leisti daiktui atsirasti. Tada atsiranda tai, apie ką nė nepagalvojai, gi žmogus žino labai nedaug, net kai žino labai daug. Kiek visko yra, apie ką jis niekada net nesugalvoja pagalvoti :)

Taip pat yra ir su žmogaus norais, atrodo, jis taip gerai žino, ko nori, ir net nenuvokia, kad visko yra gerokai daugiau ir gerokai įdomiau, tik jis dar to nepažino, tai ir negali norėti. Kai išmoksti natūraliai nebeturėti norų, gyvenimas pasidaro be galo įdomus, gauni visko daug daugiau, negu kada nors panorėtum :) Linkiu gyventi be lūkesčių!

Na gerai, bandysiu trumpai tą receptą aprašyti.

Jei mezgama iš dvigubo keturių gijų lino (iš dviejų siūlų, kartu sudėtų – tai jau aštuongijis linas gaunasi), uždėti 112-120 akių, nelygu, kokio dydžio galva, mano iš tų mažesnių, man su kaupu užtenka 112 akių :) Lininių siūlų reikia 50-60 gramų.

 Pamegzti kraštą mėgiamu būdu, man patinka dvi geros, dvi išvirkščios akys. Krašto aukštį irgi megzti pagal pageidavimą, man patinka platesnis, bet dažnai patingiu daugiau pamegzti kraštą. Numezgus kraštą, kepurę padidinti. Paprastai pridedu po akį kas keturias akis, bet galima ir tankiau pridėti, jei norisi platesnės. Po platinimo paprastai numezgu dar vieną eilę geromis akimis ir tada ką nors raštuoju. Šiai kepurių serijai raštavimui naudojau Noro siūlus, net viena tų siūlų eilė daro stebuklus!! :) Raštavimo galimybės neribotos, ir tebūnie tas raštavimas savitas :)

Megzti, įskaitant raštavimą, kokių 40 eilių nuo platinimo eilės. Tada jau galima laisvai matuotis ir žiūrėti – norisi didesnės, ar jau gerai.  Man tų 40 eilių visada gana.

Dabar mažinimas. Man sakė, kad yra kažkokia taisyklė apie 8 taškus, bet aš jos nežinau. Jei žinote, tai labai gerai, taip ir mažinkite :)))

O aš suskaičiuoju, kiek akių iš viso turiu, ir tada bandau dalyti tas akis iš įvairių skaičių – iš 7, 8, 6, 9 – ieškau, kad padalijus gautųsi lygus skaičius. Jei niekaip niekaip nesigauna lygus skaičius, tai biški pasukčiauju, vienur akį įterpiu, kitur sumezgu dvi į vieną. Tada tolygiai susidedu žymeklius ir imu sumezginėti po dvi akis iš abiejų žymeklio pusių kas antrą eilę. Man gražu sumegzti ne prie pat žymeklio esančias akis, bet dvi priešpaskutines prieš žymeklį ir antrą-trečią už žymeklio, tada tarp to siaurinimo tokia eilutė gaunasi. Taip mezgu, kol ant virbalų lieka kokių 30-40 akių (kuo daugiau akių bus, tuo didesnė jarmulka gausis). T.y., paprastai mezgu tol, kol tarp žymeklių lieka po vieną ar dvi akis. Tada žymeklius nuimu ir mezgu ratu kelias eiles išvirkščiomis akimis (galima ir ripsu), po dviejų eilių būna siaurinimo eilė – 1-ą akį išmegzti, dvi sumegzti, ir taip ratu. Tada dar eilę ar dvi pamezgu ir vėl tokiu principu siaurinu, ir taip, kol galiausiai lieka kokios penkios akys, tada per ja spertraukiu siūlą ir baigta :)

Vince Low is an artist and illustrator from Kuala Lumpur, Malaysia. As the head illustrator at the advertising agency Grey, Vince has worked on a number of commercial campaigns for major brands. He has also completed a series of personal projects, and you can find both in his portfolio on Behance.

In a recent personal project entitled Faces, Low uses hundreds of scribble lines to create detailed portraits of famous celebrities. The works are fascinating to study, with a very clear and detailed portrait emerging from a chaotic series of scribbled lines both large and small.

Be sure to check out Vince Low’s other projects on Behance as he varies his style and explores what’s possible with drawing and illustration.

Welcome to the Shirk Report where you will find the 25 funniest images, 10 most interesting articles, and 5 most viral videos from the previous week of sifting. Most images found on Reddit; articles typically originate from Twitter, RSS and email; videos come from a variety of sources. Any suggestions? Send a note to submit@twistedsifter.com!

*for email subscribers: If you visit the direct link to the shirk report in your web browser (by clicking the blue, underlined title), the videos will play properly and images will appear immediately under the text rather than opening in a new window!

25 IMAGES

- “Good morning”
- The world is your living room
- Silky smooth
- Forgot your hat? Improvise
- Someone found this note in the pocket of their hotel robe
- Dat backhand
- The infinite wisdom of George Costanza
- Poor Tom
- Check out the ball when Miguel Cabrera hits a home run
- On to the next one
- Safety in Mexico is muy importante
- I could do that I just don’t want to
- Pow right in the kisser
- That’s pretty sure
- Drawing paper
- What could possibly go wrong?
- Sneaky
- You belong to me now
- Well that explains it
- Feeling a little chilly Superman?
- Well that’s one way to do it
- Sparring
- Spotted in a Cleveland man’s obit
- Adios Amigo
- Y’all stay cool this weekend
 

10 ARTICLES

- 19 Things You Might Not Know Were Invented in Canada
- How The Guardian Broke the Snowden Story
- Hero Fukushima ex-manager who foiled nuclear disaster dies of cancer
- Golf in China Is Younger Than Tiger Woods, but Growing Up Fast
- Quinoa should be taking over the world. This is why it isn’t
- What if you could learn everything?
- How Power Corrupts the Mind
- Social Media Images Form a New Language Online
- Secret government: America against democracy (thx for sharing Ruta!)
- The GQ Guide to Suits

5 VIDEOS

Fun news, jar lovers! Today, the folks that make the Cuppow have released a new product that I predict will have a giant impact on how we use canning jars to tote meals and snacks. Called the BNTO (a nod to the Japanese bento boxes that served as inspiration), it’s a 6 ounce cup made in the USA from recycled and BPA-free plastic, that nests into a wide mouth mason jar.

What it does is give you the ability to stash both wet and dry ingredients in a single jar. This means that your granola won’t get soggy, you can keep your peanut butter off your apple slices or crackers, and you can even pack up chips and salsa in a single container.

It’s designed to work with a canning jar lid and ring. The rim of the BNTO has raised strip which nestles into the sealing compound in the lid and creates a leakproof seal. You’ll notice that the ring doesn’t tighten quite as far as it does with just a lid, but there’s still plenty of space to ensure security.

For more on BNTO, click over to the Cuppow website. There’s a video here that will give you a peek at all BNTO can do.

Disclosure: The folks at Cuppow sent me a couple of samples of the BNTO to try out. They are also a sponsor of this site. Even if I had no relationship with them, I’d still think that this was a super cool product. 

Related Posts:

• Links: Rose Petal Preserves, Garlic Scape Vinegar, and Winners
• Giveaway: New Cuppow Colors
• Cuppow and EcoJarz are Having Cyber Monday Sales

“Eik tu į Tukumą… pupelių skaldyt!” – sakydavo mama, jei pradėdavom kokias nesąmones išdarinėti. Man atrodo, šios frazės originale buvo visai ne pupelės, bet… nors ir siųsdavo ji mus į Tukumą, nors nuo Joniškio iki Tukumo tik viens šimc kilometrų, nors vaikystėj važiuodami į Kemerius visad matydavom užrašą “Tukums arti!”, ir du kartus Tukumo pakraščiu net buvau pravežta su mašina, iš tikrųjų jo gatvėmis pavaikščiojau pirmą kartą tik 2013-ųjų liepos 4.

Pirmas dalykas, kuris nustebino, kad liepos 4-ąją visoje Latvijoje iškabintos vėliavos su juodais gedulo kaspinais. Kame reikals – pasidomėjome ir sužinojome, kad liepos 4-oji Latvijoje prisimenama kaip žydų genocido diena. 1941-aisiais liepos 4-ąją Rygoje  prasidėjo pogromai, žudynės ir sinagogų deginimai.

11 amžiuje įkurtas Tukumas dabar priskiriamas Žiemgalai, nors kažkada čia buvo lyvių žemė, o vėliau –  Kuršo hercogystė. Dabar Tukume gyvena apie 20 tūkstančių gyventojų. Jie save vadina rožių miestu, yra prisisodinę jų skveruose ir nusipaišę miesto herbe, tame, kurį pasikabino miesto gatvėse. O tame herbe, kuris vikipedijoje – trys eglės. Kad priešus supainiotų.

Miestas yra labai savotiškas ir keistai išplanuotas. Toks įspūdis, lyg jo pastatai kaip kokios žaislinės kaladėlės vieną kartą buvo surinkti kažkur į dangišką sterblę, papurtyti, sumaišyti ir vėl atgal išberti, ir sukritę bet kaip. Vieni namai tiesiai, kiti pasisukę įstrižai, miesto centre natūrali senų senutėlė klėtis, užkaltais langais, dengta čerpėmis, šalia dailių rožių vazonikų apgriuvusio sandėliuko fragmentai, skersgatvėlis pradžioj trijų metrų pločio, paskui labai staigiai susiaurėja iki pusantro, ant stogų užkeltos kėdės, o ant gamyklos kamino – daiktas, kurio net patys vietiniai gyventojai nežino kaip pavadinti, tai įrašo į miesto žemėlapį kaip  ”šiuolaikinis vizualinis menas”. Nes ten nesuprasi kas. Ypač po pietų.

Bet žavesio tame Tukume yra. Nuotraukoje – Krūminių namas, pastatytas 1912 metais. Name kažkada yra buvusi duonos ir konditerijos bei sėklų parduotuvė. Dabar gyvena žmonės, augina antram aukšte ant palangės pomidorą, prasidarę duris šluoja lauk savo šiukšles, o praeivio nosis užuodžia nelabai nusisekusio gyvenimo kvapą. Senamiestis čia yra todėl, kad laikui bėgant pastatai paseno, o ne todėl, kad kas nors būtų apcackinęs ir apgražinęs namus atvykėlių pasidžiaugimui. Natūralus ir tikras senamiestis. Tik vietomis namų sienos apipaišytos pajūrio siužetais. Harmonijos gatvėje – senovinis akmenų grindinys ir tvarkingi plytelių šaligatviai. Svarbu, kad žmonės galėtų normaliai praeiti, o mašinos lai darda per akmenis.

Vaizdas į miesto centrą iš liuteronų bažnyčios kiemo, kur susirinkusi publika šlovina Viešpatį. Jie čia atėjo labdaringos sriubos, kurios gauna du kartus per savaitę. Pirma trumpai pašlovina, o paskui sriuba padalijama iš pastato bažnyčios kieme. Pati bažnyčia atrodo iš visų pusių uždaryta, bet viduje girdisi, kad vyksta vyksmas, girdisi GARSIAI, o viena miela moteris parodo, pro kurias durytes galima įsibrauti. Bažnyčios erdvė keista ir žavi, kaip ir viskas Tukume. Pilkom lentelėm iškaltos lubos su mediniais rožių ornamentais, aplink visą bažnyčios vidų didelis balkonas, sėdėjimo vietos su varteliais, yra keli vitražai, dvi moterys dėlioja gėles, nes rytoj čia bus vestuvės, groja vargonai, bet svarbiausia - balkone stovi Madara ir gieda giesmes. Nėra jokių mikrofonų, jos labai gražus balsas pripildo visą bažnyčią ir girdėti net lauke. Madara ruošiasi koncertui. Ji studijuoja Vilniaus muzikos akademijoje. Gal kas pažįstat?

Pala, dar ne viskas. Dar pažiūrim į tą nuotrauką kur pro liuteronų šventos Trejybės bažnyčios vartus matosi centrinė miesto aikštė. Seniau buvo Turgaus, dabar Bryvibos, t.y. Laisvės, o kelis dešimtmečius čia buvo viena iš trijų pasaulyje buvusių Raudonųjų aikščių. Viena – Maskvoj, kita Pekine, trečia – Tukume. O ką? Ir Leninas stovėjo. Dabar nebestovi. Dabar aikštė ir tiek su fontanu ir gyvu kartais praeinančiu policininku. Aikštės kampe – pilies bokštas, kuriame muziejus.

Katalikų bažnyčioje nei giesmių nei sriubos, bet šventoriuj ant namo sienos pritaisytas didelis baltas veidas. Po kaklu tas kietas daiktelis, nežinau kaip vadinasi, iš kurio atpažįstami katalikų kunigai. Oi, o gal visai ne, gal čia tik langiukas.

Tukume ne vien mediniai namai, yra ir kitokių. Ir šiaudų dirbtuvės ten yra, kur iš šiaudų daro skulptūras. Jie kažkodėl buvo užsirakę, tai pažiūrėjom per tvoros viršų kas pasiekė, o kas tik metraspenkiasdešimt, tas pažiūrėjo per tvoros plyšį, ir pamatė kieme šiaudinę karvę ir šiaudinį katiną dar už karvę didesnį, todėl labai išdidų su peliuku letenoj.

Mums ypač patiko audimo dirbtuvėse. Ten stovi kelios dešimtys audimo staklių, kai kurios iš senovės, kai kurios iš Švedijos, ir susirenka vietinės moterys austi. Gražumas neišpasakytas. Kai lankėmes, audėjų nebuvo. Jos ten renkasi ne tik austi, bet ir vaduotis nuo depresijų, o vasarą kokia dar depresija…. bet buvo kas mums atrakina ir viską parodo. Labai gera vieta ten yra su labai gražiais pradėtais austi audiniais.Viena keista Tukumo aikšte, kaip tik ten, kur labai patogūs suoliukai pusiaugulėti, eina elegantiška Katerina su šuniuku, eina atsipūtusi ir pametusi basanoškę.

Kai sakiau, kad Tukumas keistas, ir šį namą turėjau omeny. Kas čia? Šitą namą pasistatė vietinis turtuolis. Ne, čia ne restoranas, ne, jis čia negyvena. Kartais užsuka su savo draugeliais pabaliavoti.
Čia pavaizduota, kaip Tukumo gyventojai eina pupelių skaldyti. Pats pirmas žygiuoja katinas, kuris latviškai vadinasi Kakis.

It may be hard to believe, but the frog you’re about to see is not a frog at all!

Inspired by nature, recognized body painter Johannes Stoetter turns living models into animals, fruits, flowers, or blends them with the surroundings. These impressively detailed paintings take up to five months of thorough planning and up to eight hours of work to complete. The winner of the World Bodypainting Championship in 2012 says that the key to success is to love what you’re doing:

“I think I observe the world, nature, colors and shapes with very clear eyes and an open heart. And painting is my big passion.”

Check out his amazing works, including the latest and most impressive body painting – a tree frog, which was created using five human models.

Website: johannesstoetterart.com via: dailymail

Amazing Nature Inspired Body Art Illusions by Johannes Stoetter originally appeared on Bored Panda on July 9, 2013.

1. Amazing Body Art Illusions by Gesine Marwedel
2. Amazing Body Art Illusions by Craig Tracy
3. Realistic Body Art by Chooo-San
4. More Creepily Realistic Body Art by Chooo-San

We are living in times when Photoshop is capable of practically anything, but this time it has nothing to do with this article! Zhangye Danxia Landform in China is just one of those places that are hard to believe really exist. Located in Gansu province, a naturally formed landscape astonishes its visitors with the burst of colors – its streaks of yellow, orange and red to emerald, green and blue make it hard to believe it’s all real. The vast area of intensely colored valleys, waterfalls and natural pillars looks surreal in the pictures, reminding more of a impressionistic painting than a photograph.

Formed from red-colored sandstones and conglomerates, Danxia landform is a unique example of petrographic geomorphology. The name actually refers to various different landscapes in southeast and southwest China, that formed due to special nature’s conditions, such as water flow fissures, erosion, oxidization and tectonic plate movements. The formation process of Zhangye geopark took over 24 million years, dating back to the Cretaceous age.

Today the Danxia landform is a huge tourist attraction, with six of its landscapes inscribed onto the UNESCO World Heritage Site list in 2010. If you plan on visiting it, hope for the rain, as the vibrant hills glow even brighter after rainfall!

Image credits: Melinda Chan

Image credits: Huffington Post

Image credits: Amos Chapple

Image credits: Xin Ran

Image credits: Xin Ran

Image credits: Xin Ran

Image credits: laboiteverte.fr

Image credits: laboiteverte.fr

Image credits: Melinda Chan

Image credits: Mohsin A. Soomro

Images credits: Melinda Chan

Incredibly Colorful Rock Formations in China originally appeared on Bored Panda on July 3, 2013.

1. China’s Government Paves a Highway Around Stubborn Homeowners
2. Mind-Blowing Cloud Formations You Probably Haven’t Seen Before
3. Pedestrian Crossing in China Turns Pedestrian Footsteps Into Leaves
4. 22 Unbelievable Places that are Hard to Believe Really Exist

Nieko tokio, kai plaukai nebendradarbiauja šaltuoju metu. Užsimaukšlini kepurę ir plaukai ramutėliai.

O ką daryti, kai jie nebendradarbiauja vasarą? Užsimaukšlini lininę kepurę ir plaukai ramutėliai.

Kur tokių gauti?

Sekite naujienas!

(labai reklamiškai skamba, bet taip ir turi skambėti) :)

****

***

Pawel Piotrowski is freelance photographer and graphic designer from Poland. A recent graduate from the Faculty of Graphics and Media Art at the Academy of Fine Arts in Wroclaw, Pawel has recently created a tasty book that looks like a giant sandwich.

Each page features a different ingredient to what would be a most delicious meal. He’s currently looking for a publisher, so reach out if you or someone you know can help him!

To see more from Pawel, be sure to check him out at the online profiles below.

[via Colossal]

Have you ever noticed that dogs look a lot like their owners and sometimes even have similar personality? Swiss photographer Sebastian Magnani decided to bring this idea to life with his photo series “Underdogs”. He created 8 whimsical diptychs showing how similar humans are to their canine friends.

Shown with hair, clothes and accessories, the funny portraits of dogs and their owners reveal a striking resemblance. On his website, Magnani describes the idea behind his project:

“So where does this striking resemblance between dog and owner come from? Does the “underdog” really rank himself lower, even visually? It is undisputed that the canines not only stir emotions and interest, but also our inner most needs. Dogs are considered loyal, selfless, trustworthy, life saving, fun and proud companions in a world where these values are gradually disappearing.”

If you like these funny dog pictures, be sure to check out zoo animals in tuxedos, shirts and leather jackets – Hilarious Zoo Portraits by Yago Partal.

Website: sebastianmagnani.com

Dogs Dressed As Their Owners by Sebastian Magnani originally appeared on Bored Panda on June 28, 2013.

1. Shake: Dogs Caught In Motion by Carli Davidson
2. Hilarious Zoo Portraits by Yago Partal
3. Underwater Dogs by Seth Casteel
4. Blow J0b by TADAO CERN

For all those whose heart starts beating faster when they see something old and abandoned, Homebush Bay in Sydney is the place to visit. This is were many 20th century ships, which are no longer used, ended up: one of them, the SS Ayrfield, is definitely the most impressive sight for all the lush flora, growing in its rusted hull. The fully-grown mangrove trees earned this 102-year-old, 1,140-tonne ship the Floating Forest name among the locals.

The SS Ayrfield served as a collier on the sixty-miler run between Newcastle and Sydney and would transport the supplies to American troops in the Pacific Ocean. The ship was brought to the Bay back in 1972 to be dismantled, but the operations eventually ceased and the bay no longer served as a ship wrecking yard. The SS Ayrfield, along with many other ships that were used during WW2, were simply left there to decay.

Besides its history for ship-breaking and the spooky ship cemetery, Homebush Bay is home to the Olympic Stadium today as well. Although there are people, passionate about photographing various abandoned objects, many tourists are drawn to the bay because of the Floating Forest alone. What a sight!

via: odditycentral

Image credits: AndyBrii

Image credits: Bruce Hood

Image credits: evangelique

Image credits: Steve Dorman

Image credits: Rodney Campbell

Image credits: Bruce Hood

102-Year-Old Ship in Sydney Became A Floating Forest originally appeared on Bored Panda on June 27, 2013.

1. Hundreds of Floating Umbrellas Above a Street in Agueda, Portugal
2. Extreme Plane Landings at Maho Beach, Saint Martin
3. Photorealistic Ballpoint Pen Drawings by 29-Year-Old Lawyer
4. Breathtaking Murmurations of Starlings

Isaac Cordal is a Spanish artist that has been working on his own projects since 1999. His ongoing series entitled Cement Eclipses began in art school in 2002 but he didn’t start placing them on the streets until 2006, with his first piece laid in the city of Vigo, Spain.

Cordal makes the tiny sculptures in his apartment/home studio. He has placed them in major cities all around Europe including: London, Amsterdam, Barcelona, Milan, Berlin and Brussels. “Small interventions in big cities,” is how Cordal characterized Cement Eclipses.

In a 2012 interview with Agenda Magazine, Cordal explains:

“Our gaze is so strongly focused on beautiful, large things, whereas the city also contains zones that have the potential to be beautiful, or that were really beautiful in the past, which we overlook. I find it really interesting to go looking for those very places and via small-scale interventions to develop a different way of looking at our behaviour as a social mass.”

Featured previously on the Sifter back in 2011, below is a collection of Cordal’s more recent work. To stay up to date with the latest, be sure to follow Isaac at the links listed below.

Jei atostogoms (ar sunkiam darbui per vasaros karščius praskaidrinti) reikia geros knygos – štai ji, gera, linksma, įtraukianti ir visiškai nemokama.

Regimanto Dimos “Gyvenimo stebėtojo memuarai”. Imkite ir juokitės.

Latviai trumpiausią metų naktį nemiega. Kartais nuvažiuoju pas juos ir patikrinu, kas vyksta. Šiandien irgi buvau. Palengva važiavau dviračiu ir dairiausi. Visi ruošėsi švęsti. Automobiliai judėjo kryptimi „iš miestų į laukus“, kai kurie užsidėję ąžuolo vainikus. Kieno mašina su vainiku, tas Janis arba Janio tėvs.

Visi turi susikrovę laužus, kai kurie didelius, kai kurie šiaip kelias lentas. Reikalas čia toks, kai saulė nusileidžia, latviui reikia šviesą palaikyti laužu. Tai jie malkas susikrauna iš anksto, bet dar ugnies nekuria. Tik kepsnines. Ir stalus pasistato. Kaimo sodybose kur nors po obelimis. Daugiabučių kiemuose. Gale daržo prie pašiūrės, kur ravėjimo įrankiai sudėti. Šalia serbentų. Prie upės laukymėj, kuri vadinasi Zaku plavas. Už garažiukų. Išvis laukuose. Visi turi gerų vietelių švęsti.

Kol dar ne laikas laužams ir šašlykams, vaikšto latviai keliais nešdamiesi lauko gėlynus. Arba juos veža pasikrovę ant dviračių. Arba nusipina vainikus ir iš anksto ant galvų užsideda. „Rudzupūtės“ – išvadina mano rugiagėles, kurias nusiskyniau iš rapsų ir prispaudžiau ant dviračio bagažo. Latviai apsirūpina alum ir sūriu “vyro priekis” – vienas kitas kaimo veikals vis dar atidarytas. Ateina pasipuošę gražiais marškiniais, bet su tapkėm ir dar užsiperka alaus. Nešasi jį maišiukuose, o kartais rankose kas keturi žingsniai pagurkšnodami, o kartais prisėda ant bibliotekos laiptų atsigerti.  Štai pvz ant Kivių kaimo bibliotekos durų parašyta, kad čia yra interneto.  O maišiuke yra alaus. Ir šiandien Ligo. Susėda ir pagurkšnoja.

Kai kuriuose kiemuose pasileidę labai garsiai muziką. Tokį absoliuč nenormalų latvišką bumčiką, kurio niekur kitur neišgirsi, tik per Ligo pas latvius. Tokį, pagal kurį galima linguoti.

„Juk jūs irgi švęsit“- sako man moteris su pavytusiomis varnalėšomis oranžiniuose plaukuose. Ji sėdėjo ant sukiužusio šulinio ir skaitė knygą, bet netikėtai užsukau aš, tada ji staigiai užsidangstė drabužiais savo pavytusį kūną ir davė man atsigerti vandens. Man atrodo, kad patekau į kažkokią užburtą karalystę, nes visa sodyba apsodinta didžiuliais žydinčiais jazminais. Normalūs jazminai jau nebežydi, o ten dar tebežydintys. Krūmai tokie didžiuliai, aukštesni už namą, galingomis šakomis, ir išvis tokių didelių jazminų nebūna. Ir visi apsipylę žiedais. Name jau nebėra nuolatinių gyventojų, ūkinio pastato likę tik keli akmenys ir durys, ir visur visur visur žydintys jazminai. Dalgiu šiek tiek prakapoti takeliai žolėje, ant sukiužusio šulinio moteris su pavytusiomis varnalėšomis plaukuose. Atvažiavo savaitgaliui į tėviškę, kur jau nebėra mamos, o vakare eis pas kaimynus ir švęs Ligo. Galvoja, kad ir mes švęsim.

Ot išdūrėm latvius! Palikom juos saugot šviesą su jų latviškais laužais, o patys eisim miegot!

Parvažiavau namo į Lietuvą. Iš kaimo keliuko du vaikinai išvažiavo dviračiais, abu buvo pusnuogiai, pamatė mane ir atsiminė, kad dviratininkams reikia vilkėti ryškiom liemenėm . „Ko neužsivilkai bliuskos, asile tu?“  – subliovė vienas kitam.

Viena iš užduočių atrodė taip

Mes prigalvojom visokių užduočių : “ nulėk ten ir ten, surask tą ir tą“, o jie kad laksto, kad ieško! Ir, atrodo, suaugę, ir, atrodo, normalūs, o duodasi gatvėm,  žiūrėdami, ar ten antro aukšto lange matosi rožė, ar megztinis. Cha, o ten išvis ragai!  Būtų normalūs, jau ant Latvijos pajūrio smėlio gulėtų, nes ten nėra tų baisiųjų vabalų, kurių pilna jūra Palangoje ir Nidoje.  Bet ne, su savo žmonom, pusseserėm ir vaikais mina pedalus link Bariūnų, ieškodami atsakymo į klausimą, kur jie yra. „Jūs esate Lietuvoje“ – randa sutartinėj vietoj priklijuotus žodžius. Labai vertinga informacija, dėl tokių žinių verta apsipylus prakaitu puldinėti po Joniškį. Ar ne?

Kai kurie jungiasi prie gūglio savo mobiliuku ir ieško, „o mylimas pavasari, manęs jau nerasi..“ , nes jiems neaišku, kuo lyrinė herojė žydės. Gūglis sufleruoja, kad diemedžiu, tada visi davaj į Diemedžių gatvę, kad sužinotų, kaip diemedis atrodo. Nedidelis toks, lapai kaip krapai. Viena Diemedžių gatvės gyventoja prie savo kiemo turi pasisodinus ir jei kas ieško diemedžio, tiems parodo. Aha, tada nusifotografuoja prie diemedžio to ir ratatai visi į karininkų ramovę, paklausti po kiek alus. Būčiau aš ta baro mergina, sakyčiau, „ko čia klausinėjat, jei neperkat!“, bet karininkų ramovėj šiandien pasitaikė kantresnė.

O kur yra vieta tarp voveruškos ir raudonikio? Voveruška joniškiečiai pravardžiuoja naująją lauko estradą, o Raudonikio vardą turi meno mokykla. Tada skveriuke tarp visų merginų ieško, kurios akys yra mėlynos, o batai 37 dydžio, kad prabiltų į ją eilėmis. (Norėjau kaip sutartinę frazę įrašyti: „trenkė žaibas ir perkūnas, pasirodė nuogas kūnas“, bet E. nesutiko, tada vis tiek palikom Maironio  žodžius, bet tokius nenormalius, kad neįmanoma atsiminti. „Ir štai netikėtai lietuviai“ – turėjo visiems atsakinėti E.).

Įdomiausia, kad žmogus, kuris būtų gebėjęs iš tų rebusų, užrašytų prie vandentiekio šuliniuko, atpažinti, kuris skaičiukas reiškia vamzdžio diametrą, irgi neatliko tos užduoties, nes neatidžiai perskaitė sąlygą ir nesuprato, ko klausia.

Futbolo vartai, prie kurių rytą buvau pastebėta, yra pastatyti kupstuotoj pievoj labai nuošalioj vietoj. Kas ir kada juos ten pastatė, neįsivaizduoju, bet įvarčių tie vartai seniai nematę. Vos laikosi nenuvirtę, o nuo jų per medžių viršūnes matosi gaisrinės bokštas. Ant vartų virpsto yra trys žodžiai ne į temą. Šeštadienio popietę, kai oras nenormaliai įkaitęs, koks trisdešimt žmonių, ir visi iš pažiūros normalūs, brenda per kupstus ligi šitų vartų ir ieško, kas ten užrašyta. Smagu, ar ne?

Va taip mes Jonišky pramogaujam. Ne tik per lietų. Per saulėkaitą irgi.

O jei ką domina kekso su razinomis receptas, tai prašom.

Imagino que no harán faltas explicaciones pero, sólo por si acaso, el patchwork es una técnica que consiste en unir telas de diversa procedencia, para crear una suerte de collage o puzzle cosido. También se conoce como quilt y, en español, como almazuela, pero que no os extrañe si nunca lo veis con esa denominación, pues apenas si se emplea. La que sigue es una serie de obras que nos han seducido.

Fuente.

Fuente.

Fuente.

Fuente.

Fuente.

Fuente.

Fuente.

Fuente.

Fuente.

Fuente.

Anterior entrega.

… Kadaise Viešpats prausėsi gyvuoju vandeniu ir netyčiomis pritaškė aplink praustuvą. Tiek to, atlaidžiai pagalvojo Viešpats, ir iš tų purslelių leido atsirasti visokiems vienadieniams drugeliams, boružėms ir skruzdėlėms.Tegu pasidžiaugia gyvenimu ir jie.

Tokią štai legendą buvau susikūrusi vaikystėje, ir sąžinė neleisdavo nuskriausti nė musytės, todėl šįryt atėjusi darban pasimetu pamačiusi, kaip Gao į visus durų plyšius karingai purkščioja “Chloraxą”. Skruzdėlytė klastą pajunta tik įropojusi į cheminę balą - antenėlės konvulsiškai sutrūkčioja, kūnelis susiriečia ir panyra į besiplečiančią “Chloraxo” dėmę. Man truputuką suspaudžia širdį.

- Po paraliais, Gao, ką jos tau daro? - klausiu su priekaištu balse.
- Vilioja higienos kontrolę, bjaurybės, - sumurma anas. Į spąstus įkliūna dar kelios mirtininkės.

Susimąstau. Kažin kaip jaučiasi skruzdėlės, keliavusios į virtuvę, o patekusios atgal į Viešpats prieangį, nes jos čia būti negali higienos kontrolės sprendimu?

- Bet Gao…. - lėtai sakau, - tu gi irgi skruzdėlė. Europos Sąjunga visus tarpdurius išsipurškusi “Chloraxu”, o tu va pralindai ir gyveni sau sėkmingai.

Ką tik pavadinau savo šefą skruzdėle.

Gao akimirkai sustoja.

- … Nu taip, - staiga nusišypso jis, - ir todėl konkurencijos man nereikia, - gudriai mirkteli ir darkart purkšteli “Chloraxo” palei plintusą.

Atsidūstu ir einu valyti stalų.

Kada nors Dieviškoji Higienos kontrolė išnuodys mus visus. Ir visi mes grįšime skruzdėlėmis ant Viešpats slenksčio.